Memorialinis akmuo Göttingene: priverstinių nacių eros darbininkų atmintis

Memorialinis akmuo Göttingene: priverstinių nacių eros darbininkų atmintis

Köln-Deutz, Deutschland - Atlikdamas reikšmingą atminties darbo žingsnį, federalinė vyriausybės komisaras apie kultūrą ir žiniasklaidą Weimeris šiandien paskelbė palaikymą 13 vietinių projektų. Pagal bendrą projektą „Memorailai: Halt! Čia primenama apie nacių istoriją“, daugiausia dėmesio skiriama „Deutz“ Kelno traukinių stoties. Šios programos tikslas yra išlaikyti priverstinio darbo atmintį nacių eros metu ir atkreipti dėmesį į atskirus to meto aukų likimus. Kaip pranešta [deutschlandfunk] (https://www.deutschlandfunk.de/foerderung-fuer-history projektas-an-bahnhoefen-100.html), iš viso milijoną eurų iš federalinės vyriausybės ir 100 000 eurų iš fondo EVZ.

Šalies traukinių stotys kadaise veikė kaip centrinės nacionalinio socialistinio smurto vietos. Žmonės dažnai buvo siunčiami į priverstinį darbą, o šiandien galima rasti tik keletą šios istorijos pėdsakų. Buvo pateikta daugiau nei 100 projektų idėjų, kurios pirmiausia skatina pilietinės visuomenės iniciatyvas, susijusias su tamsia praeitimi. Šios temos supratimą sustiprina daugybė švietimo, atminimo ir įvykių formatų.

įžvalga apie priverstinį darbą

Ką iš tikrųjų reiškia priverstinis darbas? Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos karo ekonomikoje trūko daug darbuotojų, dėl kurių masiškai įdarbino žmones iš užpultų šalių, tokių kaip Lenkija, Čekija ir Vakarų Europa. Nuo 1940 m. Šie vyrai ir moterys buvo privalomi išlaikyti Vokietijos pramonę. Pasak [BPB] (https://www.bpb.de/themen/nationaloism- hall-weltkrieg/ns-zwangsarbeit/222627/ueberblick-die-nationalist-zwangsbeit/), kai kuriais atvejais iki 60 procentų. 1944 m. Rugpjūčio mėn. Vokietijoje dirbo apie šešis milijonus civilių priverstinių darbininkų, įskaitant daugybę moterų.

Šių žmonių gyvenimo sąlygos dažnai buvo katastrofiškos. Rytų darbuotojai ir priverstiniai Lenkijos darbininkai patyrė ypač stiprią diskriminaciją ir savavališkų gestapo veiksmų prekes. Nors kai kurie specialistai iš Vakarų Europos turėjo palyginti geresnes sąlygas, dauguma priverstinių darbininkų kentėjo nuo bado ir blogo apgyvendinimo. Daugybė žmonių bandė išvengti išnaudojimo darbo, tačiau turėjo tikėtis griežtų bausmių.

Atminties kultūra ir ateities perspektyvos

Didėjantis dėmesys to meto įvykiams yra ne tik pagarbos aukoms ženklas, bet ir svarbus žingsnis siekiant įveikti istoriją. Išgyvenusiųjų balsai yra išklausyti ir pripažįstami diskusijomis dėl kompensacijų, kurios pakilo tik praėjus 65 metams po karo pabaigos. „Atminties, atsakomybės ir ateities“ fondas sumokėjo daugiau nei 4,7 milijardo eurų iki 1,7 milijono išgyvenusiųjų, o tai jau seniai jaučia pripažinimą.

Taip pat yra skaitmeninių iniciatyvų, tokių kaip interviu archyvas „Priverstinis leiboristai 1939–1945“, kuris buvo sukurtas bendradarbiaujant su „Atminties, atsakomybės ir ateities“ fondu, taip pat nemokamu Berlyno universitete ir Vokietijos istoriniu muziejumi. Šiuo archyvu siekiama išsaugoti ir prisiminti daugiau nei 20 milijonų žmonių, kurie turėjo atlikti priverstinį darbą nacionalinei socialistinei Vokietijai, kaip [https://www.zwangsbeit-archiv.de/impressum/index.html).

Projektai, kurie dabar įgyvendinami Kelne ir kituose miestuose, yra žingsnis teisinga linkme. Jūs ne tik norite įamžinti, bet ir leisti mokytis, kad praeitis nebūtų pamiršta. Vykdydami šias iniciatyvas, kaip visuomenę, galime užtikrinti, kad praeities balsai tekėtų į mūsų dabartį ir ateitį.