Atminimo akmuo Getingene: priverstinių darbininkų atminimas nacių eroje

Atminimo akmuo Getingene: priverstinių darbininkų atminimas nacių eroje

Svarbiu žingsniu atminimo darbui, federalinės vyriausybės kultūros ir žiniasklaidos komisaras Veimeris šiandien paskelbė paramą 13 vietos projektų. Bendras projektas „MemoRails: Stop! Čia prisimenama nacių istorija“ taip pat orientuojasi į Kelno Deutz traukinių stotį. Šia programa siekiama išsaugoti atminimą apie priverstinį darbą nacių laikais ir atkreipti dėmesį į individualius tuometinius aukų likimus. Kaip praneša Deutschlandfunk, į šį projektą iš viso pateks vienas milijonas eurų iš federalinės vyriausybės ir 100 000 eurų iš EVZ fondo.

Šalies traukinių stotys kadaise buvo pagrindinės nacių smurto vietos. Čia žmonės dažnai buvo siunčiami priverstiniams darbams, nors šiandien aptinkami tik keli šios istorijos pėdsakai. Buvo pateikta per 100 projektų idėjų, pirmiausia skatinančių pilietinės visuomenės iniciatyvas, susijusias su tamsia praeitimi. Informuotumą šia tema sustiprina daugybė edukacinių, memorialinių ir renginių formatų.

Įžvalga apie priverstinį darbą

Ką iš tikrųjų reiškia priverstinis darbas? Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos karo ekonomikai trūko daug darbuotojų, todėl masiškai buvo verbuojami žmonės iš užpultų šalių, tokių kaip Lenkija, Čekija ir Vakarų Europa. Nuo 1940 m. šie vyrai ir moterys buvo šaukiami, kad Vokietijos pramonė veiktų. Remiantis bpb, darbuotojai iš užsienio sudarė daugiau nei ketvirtadalį darbo jėgos daugelyje įmonių, kai kuriais atvejais net 60 proc. 1944 m. rugpjūčio mėn. Vokietijoje dirbo apie šeši milijonai civilių priverstinių darbininkų, daugelis iš jų buvo moterys.

Šių žmonių gyvenimo sąlygos dažnai buvo katastrofiškos. Rytų darbininkai ir lenkų priverstiniai darbininkai patyrė ypač griežtą diskriminaciją ir gestapo savavališkus veiksmus. Nors kai kurie kvalifikuoti darbuotojai iš Vakarų Europos turėjo santykinai geresnes sąlygas, dauguma priverstinių darbuotojų kentėjo nuo bado ir prasto būsto. Nemažai žmonių bandė pabėgti nuo išnaudojamo darbo, tačiau turėjo laukti griežtų bausmių.

Prisiminimo kultūra ir ateities perspektyvos

Didėjantis dėmesys to meto įvykiams – ne tik pagarbos aukoms ženklas, bet ir svarbus žingsnis susitaikymo su istorija link. Diskusijos dėl kompensacijų, prasidėjusios tik praėjus 65 metams po karo pabaigos, išgirsta ir pagerbiami išgyvenusių žmonių balsai. „Atminimo, atsakomybės ir ateities“ fondas 1,7 mln. išgyvenusiųjų išmokėjo daugiau nei 4,7 milijardo eurų, o tai yra seniai lauktas pripažinimas.

Taip pat yra skaitmeninių iniciatyvų, tokių kaip interviu archyvas „Priverstinis darbas 1939–1945“, kuris buvo sukurtas bendradarbiaujant su „Atminimo, atsakomybės ir ateities“ fondu, taip pat su Berlyno laisvuoju universitetu ir Vokietijos istorijos muziejumi. Kaip praneša Zwangsarbeit-Archiv, šiuo archyvu siekiama išsaugoti ir padaryti prieinamus daugiau nei 20 milijonų žmonių, kurie buvo priverstiniais darbais už nacistinę Vokietiją, prisiminimus.

Dabar Kelne ir kituose miestuose įgyvendinami projektai yra žingsnis teisinga kryptimi. Jie ne tik nori paminėti, bet ir įgalina mokytis, kad praeitis nebūtų pamiršta. Šiomis iniciatyvomis mes, kaip visuomenė, galime užtikrinti, kad praeities balsai informuotų mūsų dabartį ir ateitį.